IMUNINIO ATSAKO MORFOLOGIJA

 

 

IMUNINIS ATSAKAS

IMUNINĖS SISTEMOS LĄSTELĖS IR ORGANAI

Fagocitai

Imunokompetentinės ląstelės

Imuninės sistemos organai

UŽDEGIMAS

Klinikinės morfologinės uždegimo formos

SPECIFINIO IMUNINIO ATSAKO REAKCIJOS

Morfologinės imunogenezės išraiškos

Imuninės granulomos

 

 

IMUNINIS ATSAKAS

 

Imuninis atsakas, kaip ir kitos gyvosios sistemos reakcijos, realizuojasi visais jos hierarchinės organizacijos lygmenimis: nuo molekulinio iki viso organizmo imtinai. Sąlygiškai visus imuninius faktorius ir reakcijas galima suskirstyti į nespecifinius ir specifinius.

Prieš daugelį antigenų, įskaitant ir pažeistus audinius, veikia nespecifiniai faktoriai ir kyla reakcijos. Jie būdingi tam tikrai rūšiai, yra susiformavę filogenezės eigoje, genetiškai determinuoti, paveldimi. Nuo nespecifinių faktorių ir reakcijų priklauso vadinamasis natūralusis, rūšinis, įgimtas, genetinis, paveldimas, arba nespecifinis, imunitetas. Svarbiausia jo reakcija yra uždegimas, kurį įvykdo uždegimo mediatoriai ir fagocitai.

Specifiniai faktoriai (cirkuliuojantys antikūnai ir su stimuliuotais limfocitais susiję faktoriai) ir reakcijos yra labai specifiški: reaguoja tik su tokiu antigenu, kuris juos sukėlė. Šios reakcijos, būdingos individui, susiformuoja ontogenezės eigoje, organizmui kontaktuojant su atitinkamais antigenais. Jos nepaveldimos, nuo jų priklauso vadinamasis įgytas, arba specifinis, imunitetas. Svarbiausieji specifinio imuninio atsako elementai yra B ir T limfocitai ir jų išskiriamos imuninės medžiagos. Pagal tai, kas realizuoja specifines imunines reakcijas (cirkuliuojančios imuninės medžiagos ar su atitinkamomis ląstelėmis susiję faktoriai), skiriamos humoralinės ir ląstelinės imuninio atsako reakcijos, o atsižvelgiant į tai – humoralinis ir ląstelinis imunitetas.

Nespecifiniai ir specifiniai faktoriai veikia ir reakcijos vyksta integruotai, t.y. kartu ir viena kryptimi, kad būtų likviduotas į organizmo vidinę terpę patekęs antigenas.

į pradžią

 

 

IMUNINĖS SISTEMOS LĄSTELĖS IR ORGANAI

 

Imuniniai elementai sudaro didžiulę ir labai judrią ląstelių armiją. Visos ląstelės yra kilusios iš kraujo audinio (P0301). Mažesnioji šių ląstelių dalis cirkuliuoja kraujyje bei limfoje, didesnioji – sudaro integruotas struktūras: audinius ir organus (kraujodaros, limfoepitelinius ir limfoidinius). Dėl šių savybių imuninės ląstelės greitai ir gerai kontaktuoja su antigenu. Funkciškai visas šias ląsteles galima suskirstyti į dvi grupes: fagocitus ir imunokompetentines ląsteles. Fagocitai yra nespecifinių imuninių reakcijų efektorinės ląstelės ir joms tenka pagalbinių (kartais ir efektorinių) ląstelių vaidmuo vykstant specifinėms reakcijoms. Nuo imunokompetentinių ląstelių priklauso specifinio imuniteto susidarymas. Imunogenezėje abiejų šių grupių ląstelės veikia kartu.

į pradžią

 

Fagocitai

Fagocitams priskiriami mikrofagai – neutrofiliniai bei eozinofiliniai granulocitai, ir makrofagai, arba vienabranduoliai fagocitai. Jų ultrastruktūrai būdinga tai, kad gausu lizosomų, vakuolių, pūslelių. Fagocitai pirmieji susiduria su antigenu, suima jį, suvirškina arba padaro “pažįstamu” ir “pristato” kitoms imuninėms ląstelėms. Visi fagocitai yra kilę iš kraujo audinio.

 

Mikrofagai. Neutrofiliniai granulocitai, arba neutrofilai, fagocituoja iki 5–6 mm dydžio daleles, pirmieji pasirodo uždegimo židinyje. Viena svarbiausių neutrofilinių granulocitų funkcijų yra ginti organizmą nuo bakterijų invazijos. Kai neutrofilų trūksta arba jie yra funkciškai nevisaverčiai, organizmas žūva nuo sepsinės infekcijos. Neutrofilai dalyvauja tirpdant fibriną bei žuvusias ląsteles, audinius gyvame organizme, todėl jų būna aplink negyvą audinį ir nekrozės židiniuose. Vykstant uždegimui, neutrofiliniai granulocitai funkcionuoja ne tik kaip fagocitai, bet ir sekretuoja biologiškai aktyvias medžiagas. Pastarosios (leukotrienai, chemokinai, deguonies metabolitai ir kt.) atlieka ir uždegimo mediatorių vaidmenį. Neutrofiliniai granulocitai neilgaamžiai – gyvena 2–3 dienas. Išėję iš kraujagyslių, niekada negrįžta atgal, juos žuvusius suima makrofagai ir pašalina.

Eozinofiliniai granulocitai, arba eozinofilai, turi tokių pat fermentų kaip ir neutrofiliniai granulocitai (lizocimą, fagocitiną), išskyrus antibakterinius. Jie dalyvauja detoksikuojant nuodus (turi daug peroksidazės), fagocituoja imuninius kompleksus. Audinių eozinofilija būdinga kitoms greito tipo hipererginėms reakcijoms, ji būna aplink gyvulinius parazitus, piktybinės Hodžkino (Hodgkin) limfomos audinyje ir kt.

 

Makrofagai yra kilę iš kraujo monocitų. Išėję iš kraujagyslių, monocitai transformuojasi į didesnes fagocituojančias ląsteles – makrofagus, kurie fagocituoja didesnes kaip 6 mm daleles, ne tik mikroorganizmus, bet ir visas ląsteles (pvz., eritrocitus), gyvena daug ilgiau (mėnesiais) negu granulocitai. Jie sudaro mononuklearų makrofaginę sistemą (anksčiau vadintą retikuloendoteline, arba retikulohistiocitine). Šiai sistemai priskiriami kaulų čiulpų monocitų pirmtakai, kraujo monocitai, audinių makrofagai. Skiriamos dvi pagrindinės jų formos: 1) laisvieji, kurie klajoja po viso organizmo audinius, tai daugiausia iš kraujagyslių emigravę monocitai ir mobilizuoti jungiamojo audinio makrofagai, arba histiocitai; 2) fiksuotieji, kurie tūno vienoje vietoje. Tai kepenų vadinamosios Kupferio, ląstelės, blužnies raudonosios pulpos, kaulų čiulpų, limfmazgių sinusų ir sąnarių sinovijos makrofaginiai elementai, išilgai kaulinių trabekulių išsidėstę osteoklastai bei smegenų mikroglijos ląstelės. Įvairių organų ir audinių makrofagai turi tam tikrų jiems būdingų savybių ir skirtingai vadinami.

Prieš fagocituodami, makrofagai, veikiant T limfocitų citokinams, “aktyvinasi”, ląstelės didėja, lizosominių fermentų daugėja, medžiagų apykaita aktyvėja, geba suimti ir suvirškinti mikroorganizmus gerėja. Nurodoma, kad makrofagai sintetina ir išskiria daugiau kaip 30 biologiškai aktyvių medžiagų. Tačiau juose (lizosomose) ir už jų ribų gali ilgai išlikti antigenų (pvz., mikroorganizmų). Makrofagai aktyviai kartu su limfocitais dalyvauja specifinėse imuninėse reakcijose.

į pradžią

 

Imunokompetentinės ląstelės

Imunokompetentinės ląstelės – tai limfocitai, gebantys atpažinti antigenines determinantes, t.y. tam tikram antigenui specifišką molekulės dalį. Visi limfocitai yra kilę iš kaulų čiulpų kamieninių ląstelių. Ląstelinis imunitetas priklauso nuo čiobrialaukės (thymus) anksti vaikystėje koduotų T limfocitų, humoralinis – nuo kaulų čiulpuose (angl. bone marrow) savo kompetenciją įgijusių B limfocitų (P0302, P0303). T ir B limfocitai bei jų subpopuliacijos tiksliai identifikuojami imunologiniais metodais.

T limfocitai sudaro 60–70% periferinio kraujo limfocitų. Be to, jų yra limfmazgių parakortikinėje zonoje, iš jų formuojasi blužnies limfinių folikulų periarteriolinės makštys. T limfocitai turi dviejų tipų receptorius, kurie nekovalentiniais ryšiais jungiasi su vadinamu CD3 molekuliniu kompleksu. Šio komplekso proteinai nefiksuoja antigeno, bet dalyvauja perduodant signalą į T ląstelę, o paskui antigenas jau fiksuojamas. Apie 60% subrendusių CD3+T ląstelių turi koreceptorių CD4 molekulę – tai ląstelės pagalbininkės, arba vadinamieji T pagalbininkai (angl. helper) ir apie 30% – koreceptorių CD8 molekulę – tai ląstelės slopintojos, arba T supresoriai, veikiantys citotoksiškai. Sveikų žmonių CD4/CD8 T limfocitų subpopuliacijų santykis yra 2:1.

CD4+T limfocitų, arba ląstelių pagalbininkių, produkuojami citokinai (limfokinai) veikia visas kitas imuninės sistemos ląsteles, įskaitant B limfocitus, natūralias ląsteles žudikes ir makrofagus.

CD8+T limfocitai, arba ląstelės slopintojos, reguliuoja imuninį atsaką, stabdydamos T ir B limfocitų proliferaciją, sekretuoja citokinus (limfokinus), bet svarbiausia tai, jog jos, veikdamos tiesiogiai citotoksiškai, sunaikina virusais infekuotas ir navikines ląsteles.

B limfocitai sudaro 10–20% cirkuliuojančių periferinių limfocitų. Jų dar yra kaulų čiulpuose, limfmazgių žievinėje (pokapsulinėje) zonoje, blužnies folikuluose, virškinimo trakto limfiniuose folikuluose, tonzilėse. Limfmazgiuose ir blužnyje jie agreguojasi į limfinius folikulus, kurie aktyvinęsi sudaro šviesius dauginimosi, arba germinacinius, centrus. Antigenų stimuliuojami B limfocitai transformuojasi į plazmocitus, kurie sekretuoja imunoglobulinus – humoralinio imuniteto mediatorius.

Nulinės ląstelės, arba ląstelės žudikės, sudaro apie 10–15% periferinių limfocitų, kurie neturi nei T ląstelių receptorių, nei paviršiaus imunoglobulinų. Jos veikia citotoksiškai.

*       *

*

Imuninėse reakcijose dalyvauja ir putliosios ląstelės (mastocitai) bei bazofiliniai granulocitai, arba bazofilai. Svarbiausias putliųjų ląstelių struktūros elementas yra didelės metachrominės citoplazmos granulės, kuriose yra histamino, serotonino ir heparino. Veikiamos fizinių ir cheminių veiksnių, mikroorganizmų, antigeno-antikūno kompleksų ir kt., ląstelės degranuliuojasi. Išsiskyręs histaminas ir serotoninas veikia kaip uždegimo mediatoriai. Heparinas, manoma, saugo organizmą nuo pažeidimo zonos mikrogyslų trombozės. Bazofilų granulėse taip pat yra histamino, heparino bei kraujo plokšteles aktyvinančio faktoriaus. Fibroblastai – kolageno šaltinis. Jie svarbūs pažeistų audinių reparacijai ir svetimkūniams izoliuoti. Imuninių elementų būna ne tik kraujyje bei limfoje, bet ir audiniuose.

į pradžią

 

Imuninės sistemos organai

Imuniniai elementai sudaro: kraujodaros organus, t.y. kaulų čiulpus, ir limfoidinius organus. Limfoidiniai organai skirstomi į centrinius (thymus) ir periferinius (limfmazgiai, blužnis, grupiniai ir solitariniai limfiniai folikulai). Periferiniai, arba antriniai, limfoidiniai organai susiformuoja tik esant centriniams.

Limfmazgiuose tarp pakraštinio ir tarpfolikulinių sinusų galima išskirti dvi funkcines zonas: žievinę arba pokapsulinę, ir parakortikinę. Žievinėje zonoje lokalizuojasi B limfocitai, kurie ramybės būklėje sudaro smulkius pirminius folikulus. Parakortikinėje T limfocitų zonoje limfinių folikulų nėra. Šiai zonai būdingos pokapiliarinės venulės.

Blužnyje centrines folikulines arterioles tiesiogiai supa gana neplati T limfocitų zona (periarteriolinė T limfocitų makštis). Pro šių arteriolių sienas imunokompetentinės ląstelės migruoja iš kraujo apytakos. Už jos yra blužnies folikulas, kurį formuoja B limfocitai.

Visų antrinių limfoidinių organų dydis bei ląstelinė sudėtis yra kintami ir tiesiogiai priklauso nuo antigeninės stimuliacijos, t.y. antigeno pobūdžio, kiekio, patekimo vietos ir veikimo trukmės.

į pradžią

 

 

UŽDEGIMAS

 

Uždegimas, inflammatio (lot. flamma – liepsna) – tai kompleksas kraujagyslių ir jungiamojo audinio reakcijų į pažeidimą. Šių reakcijų tikslas – pašalinti pažeidimą sukėlusį veiksnį (mikrobus, toksinus ir kt.) ir dėl to nekrozavusias struktūras (ląsteles bei audinius). Uždegimo pavadinimas yra susijęs su vietiniais pokyčiais: paraudimu (rubor), patinimu (tumor), karščiu (calor), skausmu (dolor). Uždegimui būdinga ir atitinkamos funkcijos sutrikimas (functio laesa).

Uždegimas apima tik tuos audinius ir organus, kuriuose vyksta kraujotaka, nes fagocitai ir jų pirmtakai yra susikaupę kraujo apytakoje, į kurią patenka iš kraujodaros organų. Pagrindinis ginamasis uždegimo mechanizmas yra fagocitozė. Uždegiminės reakcijos pobūdis, eiga bei intensyvumas yra įvairūs ir priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, intensyvumo, imuninės sistemos būklės bei funkcinės imuninio atsako įtampos. Intensyvaus uždegimo srityje gali būti pažeidžiamos vietinės organizmo struktūros: suardomi audiniai, organų dalys, sutrikdoma jų funkcija. Dėl to gali išryškėti patologiniai reiškiniai. Likvidavus uždegimą sukėlusius veiksnius, pažeisti audiniai pradeda gyti. Vyksta reparacinė regeneracija ir (arba) organizacija, t.y. perauga jungiamuoju audiniu, ir randėja.

 

Priežastiniai veiksniai. Uždegimas gali prasidėti dėl pažeidimų, sukeltų įvairių veiksnių (biologinių, mechaninių, fizinių, cheminių), sutrikusios kraujo apytakos, imuninių procesų, atsiradusių negyvų struktūrų (uždegimas apie nekrozės židinį vadinamas demarkacijos zona). Tačiau dažniausiai uždegimą sukelia mikroorganizmai, ypač bakterijos. Jų sukelto uždegimo pobūdis, eiga ir intensyvumas priklauso nuo sukėlėjo patogeniškumo bei virulentiškumo, skaičiaus (dozės), gaminamų egzotoksinų ir (ar) endotoksinų. Uždegimui turi įtakos ir įvairioms bakterijoms būdinga fermentų sudėtis.

 

Patogenezė ir morfogenezė. Uždegimas, kaip kraujagyslinė reakcija, apima tam tikrą mikrocirkuliacijos atkarpą ir ją supantį mezenchiminį audinį. Pradinis sužadinantis vaidmuo tenka pačiam uždegimą sukeliančiam veiksniui, audinių pažeidimui ir kt. Skiriamos dvi jo fazės. Pirmoji fazė – padidėjęs kraujagyslių (mikrogyslų) laidumas. Antroji – fagocitų (mikrofagų) prilipimas prie kraujagyslės sienos ir emigracija į audinius.

Abiem reakcijos fazėms įtakos turi cheminės biologiškai aktyvios medžiagos, vadinamieji uždegimo mediatoriai (L0301). Jie, veikdami kartu arba vienas po kito, stiprina (didina) pradinę uždegimo reakciją ir veikia jo eigą. Skiriami audinių, kurių svarbiausias histaminas, atsipalaiduojantis iš putliųjų ląstelių ir kraujo plazmos, mediatoriai, kurių reikšmingiausi kininų ir aktyvinta komplemento sistemos.

 

Pirmoji kraujagyslinės reakcijos fazė – padidėjęs mikrogyslų laidumas – išryškėja po 5–10 min. paveikus bet kuriam uždegimą sukeliančiam veiksniui. Prasideda uždegiminė hiperemija (rubor, calor), į audinius išeina turtinga baltymais kraujo plazma su joje ištirpusiomis imuninėmis medžiagomis, vėliau – ir imuninės ląstelės – eksudatas, exsudatum (lot. exsudare – išprakaituoti). Persisunkę eksudatu audiniai pabrinksta (tumor). Dėl nervinių galūnių dirginimo eksudatu, pažeidimo toksinais, baltymų skilimo produktais, mediatoriais ir dėl susidariusios acidozės kyla skausmas (dolor). Kai plazma susisiekia su pažeistais audiniais, aktyvinasi komplementas ir krešumo sistema. Prasisunkęs pro kraujagyslių sieną fibrinogenas nusėda fibrino siūlais.

Antroji kraujagyslinės reakcijos fazė – granulocitų sukibimas su kraujagyslės siena ir emigracija iš venulių bei kapiliarų – yra ilgesnė. Ji prasideda po 2 val. ir ryškiausia būna po 12–48 val. Kai prasideda uždegiminė hiperemija, sulėtėja kraujo srovė, pakinta jos zonos. Lėtai judantys neutrofiliniai granulocitai atsiduria srovės pakraštyje (P0304). Endotelio adhezijos molekulėmis jie sukimba su endoteliu, lyg išsirikiuodami eile, ir galiausiai išeina pro tarpendotelines poras į audinius. Analogiškai emigruoja monocitai, eozinofilai, bazofilai, vėliau (amebiškais judesiais) – limfocitai. Pro susidariusius tarpendotelinius tarpus vyksta pasyvi eritrocitų diapedezė. Iš pradžių, veikiant uždegimo mediatoriams, emigracija vyksta dėl padidėjusio kraujagyslių laidumo, vėliau – dėl chemotaksio, t.y. reakcijos į audiniuose atsiradusias medžiagas, vadinamuosius leukotaksinus, kurie turi įtakos ląstelių judėjimo krypčiai.

Šioje fazėje labai svarbus krešėjimo mechanizmų aktyvinimasis. Kai padidėja kraujo krešumas, pradeda susidaryti trombai, sulėtėja kraujo tėkmė. Dėl to stiprėja eksudacija ir granulocitų emigracija.

Granulocitas pro kraujagyslės sieną prasiskverbia maždaug per 7–9 min. Paskui jis juda didesnės chemotaksiškų medžiagų koncentracijos kryptimi. Teigiamai chemotaksiškai veikia bakterijos, fibrinas ir jo derivatai, komplemento fragmentai, audinių proteolizės produktai ir kt. Stimuliuotų limfocitų išskiriami mediatoriai (citokinai) analogiškai veikia ne tik granulocitus, bet ir makrofagus. Fagocitozė yra svarbiausias efektorinis uždegimo mechanizmas. Fagocitozės metu yra labai ryškus integralinis imuninių reakcijų pobūdis. Bakterijos prilimpa prie fagocito opsonizuojamai veikiant specifiniams antikūnams (IgG), komplemento C3 komponentui, dar galutinai neištirtam termolabiliam faktoriui. Fagocitozę skatina ir histaminas bei stimuliuotų limfocitų išskiriami granulocitų chemotaksį žadinantys faktoriai. Visos šios medžiagos ir yra skystyje (eksudate), kuris kartu su fagocitais patenka į uždegimą sukėlusio prado buvimo vietą.

 

Morfologija. Eksudatas persunkia audinius, sudarydamas uždegiminį infiltratą, arba susikaupia preformuotose organizmo ertmėse. Eksudato santykinis tankis – 1015, yra daugiau kaip 2% baltymo, neutrofilinių granulocitų, eritrocitų, gali būti monocitų (makrofagų), eozinofilų, bazofilų bei limfocitų (kurie atlieka jiems būdingas funkcijas), taip pat gali būti ir kitų vietinėse gynimo reakcijose dalyvaujančių medžiagų bei ląstelių (pvz., gleivių, epitelio, mezotelio ir kt.).

Audinių pažeidimas, alteratio (lot. alteratio – kitimas), vykstant uždegimui, pasireiškia grįžtamaisiais ir negrįžtamaisiais ląstelių pažeidimais: hidroze, suriebėjimu, nekroze ir priklauso nuo tiesioginio uždegimą sukėlusio veiksnio ir atsakomosios reakcijos intensyvumo.

 

Baigtis. Kai pažeidimą sukėlęs veiksnys (mikroorganizmai, pažeisti audiniai ir kt.) sunaikinamas, uždegimas baigiasi. Eksudatas rezorbuojasi, nepakeisdamas įprastinės struktūros. Vykstant intensyviam uždegimui, kartu su nekrozavusiais audiniais pasišalina arba pašalinami uždegimą sukėlę veiksniai (atsiskiriant negyviems audiniams, t.y. susidarant opoms, pro fistules, šalinant chirurgiškai ir kt.). Prasideda gijimas. Pažeidimo vietoje proliferuoja granuliacinis audinys, ir susiformuoja didesnis ar mažesnis randas. Fibrininis eksudatas taip pat dažnai perauga jungiamuoju audiniu (organizuojasi), ir gali susidaryti sąaugų.

 

Eiga. Pagal eigą uždegimas skirstomas į ūminį – trunkantį dienomis, poūmį – trunkantį savaitėmis, chroninį – trunkantį mėnesiais, metais. Tačiau visuomet uždegimas esti ūminė reakcija. Poūmę eigą dažniausiai įgyja netinkamai gydomas uždegimas. Chroninis uždegimas – iš esmės tai pasikartojantys ūminio uždegimo ciklai, kai ankstesniojo ciklo metu nebuvo galutinai likviduotas žalojantis veiksnys (pvz., mikroorganizmai) arba liko naujai susidariusių antigenų (pvz., pažeistų ar negyvų audinių). Audiniuose infiltracija limfocitais, plazmocitais, makrofagais rodo ne chronišką ar proliferacinį uždegimą, kaip dar įprasta sakyti, bet integruotai su uždegimu – nespecifine reakcija pasireiškiančias specifines imunines reakcijas.

Buvusį uždegimo ciklą rodo jaunas jungiamasis (granuliacinis) audinys, atsiradęs gyjant per uždegimą susidariusiems parenchimos pažeidimams. Kai gleivinės uždegimas užsitęsia, kartu su jungiamuoju audiniu veša ir epitelis, susidaro polipai.

Sisteminis uždegimo efektas. Stimuliuojama ūminės fazės plazmos baltymų, – C reaktyviojo baltymo (CRB), serumo amiloido A ir P (SAA ir SAP), komplemento, ypač fibrinogeno – sintezė kepenyse. Padidėjęs fibrinogeno, kiekis skatina greičiau agliutinuotis eritrocitus. Dėl to padidėja eritrocitų nusėdimo greitis. Pasireiškia karščiavimas, leukocitozė. Dauguma bakterinių infekcijų sukelia neutrofiliją, bet virusinės infekcijos – infekcinė mononukleozė, parotitas, tymai – limfocitozę, o kai yra bronchinė astma, parazitų invazija, padaugėja eozinofilų – eozinofilija.

Kai kurių infekcijų (vidurių šiltinės, virusinių, riketsinių, pirmuoninių), taip pat infekcijų, prisidėjusių sergant išsisėjusiu vėžiu bei išplitusia tuberkulioze, atveju būna leukopenija.

į pradžią

 

Klinikinės morfologinės uždegimo formos

Pagal išsiskyrusio į audinius eksudato pobūdį, kuris labai priklauso nuo priežastinio veiksnio, skiriamas serozinis, fibrininis, pūlinis ir hemoraginis uždegimas. Neretai eksudatas esti mišrus: serozinis-fibrininis, fibrininis-pūlinis, fibrininis-hemoraginis ir kt.

 

Serozinis uždegimas (inflamatio serosa). Priežastiniai veiksniai – virusai (pvz., herpinis odos uždegimas, (P0305), bakterijos (tuberkuliozinis pleuritas ar perikarditas), fiziniai veiksniai (pritrynimas, nudegimas, nušalimas, radioaktyviųjų spindulių poveikis), toksinės medžiagos, hipererginės reakcijos. Jis gali būti fibrininio ar pūlinio uždegimo pradinis etapas.

Eksudatą sudaro baltymingas skystis, nedaug granulocitų bei nusilupusio epitelio (mezotelio). Serozinis uždegimas dažnai apima serozines plėves, sąnarius, švelnųjį smegenų dangalą (pleuritis, pericarditis, peritonitis, sinovitis, leptomeningitis), odą bei gleivines. Gleivinės serozinis uždegimas vadinamas katariniu, inflammatio catarrhalis (gr. katarrheo – nutekėti), arba ūminiu gleivinės kataru. Jis apima nosies, kvėpavimo takų, virškinimo trakto gleivinę (nasopharyngitis, arba sloga, tracheitis, bronchitis, gastroenteritis ir kt.).

Uždegimo eiga paprastai ūminė, katarinio – kartais gali būti chroninė (gleivinė hipertrofuojasi arba atrofuojasi, pvz., skrandžio).

 

Fibrininis uždegimas. Jį dažniausiai sukelia bakterijos: Streptococcus pneumoniae (pneumokokas), Corynebacterium diphteriae, tuberkuliozės mikobakterijos, kartais streptokokai bei stafilokokai, toksinės medžiagos, išsiskiriančios dėl uremijos (kai yra inkstų nepakankamumas), operacinės traumos, infarkto.

Uždegimas apima serozinius dangalus, gleivinę ir parenchiminius organus. Skiriama fibrininis (krupinis) ir fibrininis–nekrozinis uždegimas.

Fibrininiam (krupiniam) (škot. to croup – kalbėti užkimusiu balsu) uždegimui būdinga tai, kad susidariusi fibrino plėvelė lengvai atsiskiria, nes nekrozuojasi tik paviršinis po ja esančių ląstelių sluoksnis (epitelis ar mezotelis). Toks būna serozinių dangalų (gerklų, trachėjos, bronchų gleivinės) ir plaučių uždegimas (P0306, P0307). Fibrininis eksudatas širdies paviršiuje pasiskirsto nelygiai, paviršius darosi lyg gauruotas (gauruota širdis, cor villosum) (P0308).

Gleivinę dažnai apima fibrininis-nekrozinis uždegimas (P0309); nekrozė gali būti: vien tik epitelio ar ir poepitelinių audinių. Pastariesiems nukritus, atsiveria kraujuojančios opos (pvz., kai yra šigeliozė ar uremija – storojoje žarnoje, kai difterija – tonzilėse bei minkštajame gomuryje ir kt.).

Fibrininio uždegimo eiga yra ūminė. Uždegimui baigusis fibrinas suskystėja, rezorbuojasi arba (ir) atsiskiria nuo gleivinės ir pasišalina natūraliais būdais arba organizuojasi (P0310). Susidaro sąaugos (synechia) (P0311) arba ertmė visiškai užanka (obliteratio), formuojasi plaučių pneumosklerozė.

 

Pūlinis uždegimas (inflammatio purulenta), kai eksudate vyrauja neutrofiliniai granulocitai, kurie fagocituoja sukėlėjus, suriebėja ir žūva. Žuvę granulocitai, bakterijos, išsisunkę kraujo plazmos baltymai (albuminai, globulinai) ir nekrozavę vietiniai audiniai sudaro pūlius (pus).

Sukėlėjas dažniausiai yra piogeniniai kokai – stafilokokai, streptokokai, Neisseria meningitidis et gonorrhoeae, retai kitos bakterijos. Uždegimas gali apimti odą ir poodinį ląstelyną, gleivinę, plaučių (P0312), smegenų (P0313, P0314) bei serozinius dangalus, kaulų čiulpus, taip pat giliai esančius audinius ir organus (patekus bakterijų su krauju) (P0315, P0316). Neutrofiliniai granulocitai yra pagrindiniai reaktyviojo uždegimo aplink organų nekrozės židinį (P0143) elementai. Yra trys pūlinio uždegimo formos: pūlinys, flegmona ir empiema.

Pūlinys, arba abscesas (abscessus, lot. abscedo – atsiskirti) – tai pūlinio uždegimo židinys, kurio centre, suirus audiniams, susidariusi ertmė yra prisipildžiusi pūlių. Chroninis abscesas nuo aplinkinių audinių būna atsiskyręs dvisluoksne (granuliacinio ir fibrozinio jungiamojo audinio) kapsule (P0317).

Empiema (empyema) vadinamas pūlių susitvenkimas preformuotose ertmėse (pvz., pleuros, tulžies pūslės ir kirmėlinės ataugos spindyje, segmentiškai užakus pastarųjų spindžiui).

Pūlinio uždegimo eiga gali būti ūminė ir chroninė. Chroninė – būdinga abscesui ir empiemai, kai pūliai negali pasišalinti. Chroninis pūlinis uždegimas gali prasidėti, kai procesas yra giliai organe (pūliai ir sukėlėjas ilgai nepasišalina), patekus svetimkūnių.

Flegmona (gr. phlegmone – karštis) – tai difuzinis pūlinis uždegimas, netrukdomai ir labai greitai plintantis organe (P0318, P0319, P0320, P0321). Skeleto raumenyse eksudatas plinta pagal kraujagysles, limfagysles, nervus, raumenų fascijas ir sausgysles (ypač pirštų ir kaklo srities) arba puriais gleivinės bei pogleivio audiniais. Formuojantis flegmonai, audiniai išbrinksta, prisisunkia pūlių, vietomis nekrozuoja.

Odos ir gleivinės paviršiuje, poodyje esantis pūlinys pratrūksta į paviršių arba chirurgiškai jį išvalius, pūliai išteka, žuvusių audinių defektas sugyja randu. Susidarius flegmonai, bakterijos bei pūlinis uždegimas gali plisti į limfmazgių ir kraujagyslių sienas. Kai organizmo imuninė funkcija yra susilpnėjusi, į kraują patekusios bakterijos gali sukelti sepsinę infekciją. Kai yra chroninis pūlinis kaulų, plaučių ir kt. uždegimas gali prasidėti bendrinė amiloidozė.

 

Hemoraginis uždegimas (inflammatio haemorrhagica) – kai eksudate gausu eritrocitų, pažeidus smulkiųjų kraujagyslių sienas. Hemoraginį pobūdį gali įgauti bet koks (serozinis, fibrininis ir kt.) uždegimas, kai yra tam tikros patologinės būklės: hemoraginė diatezė dėl vitamino C stokos, spindulinė liga, hemoblastozė, anemija.

Priežastiniai veiksniai yra virusai (pvz., gripo), bakterijų toksinai (pvz., juodligės, maro, difterijos), hipererginės reakcijos, vaistai. Eiga ūminė.

į pradžią

 

 

SPECIFINIO IMUNINIO ATSAKO REAKCIJOS

 

Organizme prieš kiekvieną imunogeninį antigeną pasigamina ir su juo sąveikauja griežtai specifiški imuniniai faktoriai (antikūnai ir su ląstelėmis susijusios medžiagos), kurie veikia kartu su humoraliniais ir ląsteliniais nespecifiniais gynimosi mechanizmais.

Humoralinės reakcijos yra ypač svarbios organizmui ginantis nuo daugelio bakterijų, virusų, mažiau – nuo grybų. Jos taip pat realizuoja greito tipo hiperergines reakcijas. Ląstelinės reakcijos padeda organizmui gintis nuo daugumos ląstelėse parazituojančių sukėlėjų: virusų, tuberkuliozės bei raupsų mikobakterijų, brucelių, listerijų, grybų ir kt., naikinti navikines, transplantato ląsteles. Abiejų rūšių reakcijos vyksta kooperuotai ir integruotai. Gali vyrauti vienos ar kitos reakcijos, tai priklauso nuo antigeno prigimties.

į pradžią

 

Morfologinės imunogenezės išraiškos

Vykstant imunogenezei, čiobrialiaukėje sumažėja limfocitų, kurie migruoja į antrinius limfoidinius organus – vyksta delimfocitizacija. Šie poslinkiai yra ryškūs, kai vyrauja ląstelinis atsakas.

Limfmazgių (pirmiausia sritinių) ir blužnies masė, vykstant imunogenezei, didėja. Gausėja ir atitinkamų sričių solitarinių bei grupinių limfinių folikulų. Pakraštinis ir tarpfolikuliniai limfmazgių sinusai prisipildo baltymingo skysčio (nes limfa lėčiau teka) bei makrofagų (P0322). Čia antigenas suimamas, apdorojamas ir apie jį informuojamos imunokompetentinės ląstelės. Anksčiau toks histologinis limfmazgių vaizdas buvo vadinamas deskvamaciniu limfmazgių kataru. Mes tokius struktūrinius poslinkius apibūdiname kaip antigeninę limfmazgio stimuliaciją.

Vykstant humoraliniam atsakui, žievinėje zonoje labai padidėja pirminiai folikulai, iš blastų susiformuoja šviesūs folikulų dauginimosi, arba germinaciniai, centrai, kuriuose ląstelių mitozės yra įprastas reiškinys. Susidaro vadinamųjų antrinių limfinių folikulų (P0323, P0324). Atsiranda plazmocitų, kurių ypač pagausėja šerdiniuose ruožuose, t.y. vyksta limfinių organų plazmocitizacija. Ląsteliniam atsakui būdingi parakortikinės zonos poslinkiai. Išryškėja pokapiliarinės venulės, jų endotelinės ląstelės padidėja, pabrinksta, padaugėja blastų (nuo 1–2% ramybės būsenoje) iki 8–10%, o po kelių dienų jų sumažėja, ir pradeda vyrauti stimuliuoti limfocitai. Dažniausiai būna šių poslinkių deriniai. Analogiškai kinta atitinkamos blužnies zonos ir grupiniai bei solitariniai limfiniai folikulai.

Jeigu antigenas nesunaikinamas (pvz., užsitęsus virusinei infekcijai), limfmazgiai gali išlikti padidėję ilgiau.

Specifinių imuninių reakcijų išraiškos audiniuose yra makrofagų, plazmocitų bei limfocitų infiltratai (P0325, P0326). Taip reiškiasi imuninis atsakas į augantį piktybinį naviką. Jų dažnai matoma uždegimo zonose susidariusiame granuliaciniame – jauname jungiamajame audinyje, ypač kai cikliškai kartojasi (chroninis) uždegimas. Tai rodo, kad yra įsijungę papildomi sudėtingesni specifiniai organizmo gynimosi mechanizmai.

į pradžią

 

Imuninės granulomos

Vykstant imunogenezei, taip pat susidaro ribotų, savotiškos, skirtingos architektonikos imuninių ląstelių (makrofagų, limfocitų, plazmocitų bei granulocitų) židinėlių – imuninių granulomų. Jos dažnai matomos plika akimi kaip įvairaus dydžio mazgeliai (tubercula), kurie susiliedami sudaro stambesnius židinius. Iš čia kilęs ir žinomos ligos – tuberkuliozės (tuberculosis) – pavadinimas. Granulomų ląstelinė sudėtis, architektonika bei kinetika priklauso nuo antigeno (mikroorganizmo, svetimkūnių) prigimties, dozės ir, be abejonės, nuo funkcinės imuninės sistemos būklės. Svarbiausias visų žinomų imuninių granulomų elementas yra makrofagas. Makrofagai dažnai transformuojasi: susidaro specializuotų makrofaginių ląstelių, kurių paprastai organizme nėra. Šviesūs, pailgi šių ląstelių branduoliai šiek tiek panašūs į daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių branduolius, todėl jos pavadintos epitelioidinėmis (gr. eidos – pavidalas) ląstelėmis. Jų simplastai vadinami gigantiškosiomis ląstelėmis. Makrofagus kauptis antigeno srityje ir fagocitozę skatina T limfocitų išskiriami makrofagus veikiantys faktoriai. Visose granulomose yra stimuliuotų T limfocitų. Daugumoje granulomų aptinkama ir plazmocitų. Jų citofiliniai antikūnai, kurie padeda antigeną fagocituoti ir suvirškinti makrofaguose. Neutrofilinius granulocitus pasirodyti granulomose gali sąlygoti tiek pats antigenas (paprastai iš pradžių, tik jam patekus), tiek imunogenezės eigoje žuvusios ir tapusios svetimomis organizmo struktūros.

Visos granulomos nėra specifiškos (kaip anksčiau manyta), o tik tipiškos. Vis dėl to atsakomoji organizmo reakcija yra tiek būdinga (tipiška), kad kasdieninėje praktikoje, remiantis tik morfologinio tyrimo duomenimis, gana patikimai galima nustatyti jas sukėlusią infekciją ar svetimkūnį.

 

Tuberkuliozinės granulomos. Pagrindinį vaidmenį naikinant tuberkuliozės mikobakterijas, vaidina transformuoti makrofagai (epiteloidinės ląstelės). Susidaro epitelioidinių ląstelių telkiniai, kurių pakraščiuose išsidėstę limfocitai – tuberkulai (P0327, P0328); daugelyje jų yra gigantiškųjų (Langhanso) ląstelių. Tuberkulą sudarančių ląstelių santykis priklauso nuo mikobakterijų ar jų frakcijų savybių ir makroorganizmo imuninės sistemos būklės. Dažnai tuberkulų centre matyti vadinamoji varškinė (kazeozinė) nekrozė.

Imuninės reakcijos vyksta mikobakterijų lokalizacijos srityje, pvz., jei tuberkuliozės mikobakterijos nelabai virulentiškos ir jų patenka nedaug – sritiniuose (dažniausiai plaučių vartų) limfmazgiuose. Jei sukėlėjų daug ir jie labai virulentiški, tai imuninės reakcijos vyksta mikrobų patekimo vietoje (plaučiuose), o įvykus diseminacijai – įvairiuose audiniuose ir organuose.

Kai antigenas sunaikinamas, imuninės granulomos pamažu išnyksta: epitelioidinės ląstelės redukuojasi, tampa laisvais makrofagais. Jeigu buvo pažeisti audiniai, gyjant susidaro jungiamojo audinio randeliai, jei nekrozės židinys didelis – inkapsuliuojamas ir sukalkėja.

 

Tuberkuloidinės granulomos. Patekus į organizmą kai kurių kitų mikroorganizmų, parazitų bei svetimkūnių susidaro panašių į tuberkulus, arba tuberkuloidinių, granulomų. Jų ląstelinė sudėtis, architektonika bei kinetika taip pat priklauso nuo antigeno prigimties, dozės bei lokalizacijos. Svarbiausias jų elementas yra makrofagai (dažniausiai epitelioidinės ląstelės).

Kai yra sifilio (sukėlėjas – blyškioji treponema, Treponema pallidum) trečiasis (organų pažeidimo) periodas, susidaro nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų gumų, gumma (gr. kommi – sakai). Gumos centre yra smulki kraujagyslė su obliteruojančio vaskulito požymiais ir nekroze, paprastai apsupta epitelioidinėmis ląstelėmis, plazmocitais (skirtingai nuo tuberkulo), taip pat matyti pavienių gigantiškųjų ląstelių bei limfocitų.

Sergant raupsais (sukėlėjas – raupsų mikobakterija, Mycobacterium leprae), susidaro lepromų, kurioms būdinga dideli, turintys putotą citoplazmą makrofagai – leprinės ląstelės, fagocituojančios sukėlėjus.

Sergant poūme ir chronine brucelioze (sukėlėjas – brucelė, Br. melitensis, abortus ir kt.), granulomų svarbiausi elementai yra epitelioidinės ląstelės bei plazmocitai (P0329).

Kai sergama jersinioze (sukėlėjas – pseudotuberkuliozės jersinija, Yersinia pseudotuberculosis), granulomas sudaro makrofagai, gigantiškosios ląstelės, plazmocitai, centre anksti pasirodo neutrofilinių granulocitų, vėliau susidaro mikroabscesai (P0330). Granulomų dažniausiai būna ileocekalinio kampo limfiniuose folikuluose, pasaitų limfmazgiuose ir kirmėlinės ataugos limfinėse struktūrose. Taip pat būna limfmazgių kapsulės ir stromos fibrininis-pūlinis uždegimas.

Katės įdrėskimo ligai (sukėlėjas – Bartonella henselae) būdingos pūliuojančios sritinių limfmazgių granulomos, sudarytos iš – makrofagų, taip pat būna limfocitų, nedaug gigantiškųjų ląstelių, centre nekrozė ir neutrofilinių granulocitų sankaupos.

Tuliaremijos (sukėlėjas – tuliaremijos franciselė, Francisella tularensis) granulomose, be epitelioidinių ląstelių, aptinkama plazmocitų, granulocitų.

Sergant listerioze (sukėlėjas Listeria monocytogenes) granulomas (listeriomas) sudaro epitelioidinės ląstelės bei limfocitai. Sukėlėjui dauginantis prasideda antrinė nekrozė (P0331).

Sergant blastomikoze (sukėlėjas – blastomicetas, Blastomyces) ir kandidoze (sukėlėjas – Candida), ypač kai yra sepsinė forma, daugelyje vidaus organų susidaro granulomų, kuriose vyrauja epitelioidinės ląstelės.

Kai yra echinokokozė (sukėlėjas – echinokokas, Echinococcus), aplink parazitą, jo kutikulę ir chitino kapsulę susidaro granuloma iš epitelioidinių ir gigantiškųjų ląstelių, limfocitų, tarp kurių daug eozinofilinių granulocitų.

Kai audiniuose yra įvairių svetimkūnių – siūlų, talko (po chirurginių operacijų), berilio dulkių, taip pat susidaro tuberkuloidinių svetimkūnių granulomų, kurių centre paprastai matyti svetimkūnių. Riebalų lašeliai, sutraiškius riebalinį audinį, injekavus aliejinių tirpalų, nusėdus riebalinio sekreto dalelių (pvz., cholesterolio kristalų ir kt.), sukelia lipofagines granulomas.

Daugelis autorių tuberkuloidinėmis laiko granulomas, susidarančias sergant sarkoidoze. Nuo tuberkulų jos skiriasi tuo, kad nėra nekrozės (P0332). Gigantiškosiose ląstelėse būna asteroidinių kūnelių.

Limfoidinių organų bei kepenų makrofaginių granulomų susidaro vykstant imuniniam atsakui į vidurių šiltinės salmonelę, Salmonella typhi (tifozinė granuloma), reumato pažeistame širdies jungiamajame audinyje (reumatinė granuloma) (P0333). Sergant reumatoidiniu artritu – jungiamajame audinyje aplink sąnarius – reumatoidiniai mazgeliai, arba granulomos (P0334).

į pradžią